pavadinčiau save gan tvarkingu žmogum. taip, aš galiu pamiršti, o tada porą dienų tingėti, nusivalyti pūkus nuo palto, galiu ne iš karto pastebėti, kad batai pradeda vienoje pusėje irti, o tada kelias dienas ar savaites, tingėti juos nunešti pas batsiuvį. galiu vaikščioti į skylę ir jaustis joje visiškai gerai, sėdėti ant žemės, išsitepti, o ir apskritai, kitų (ne)tvarka man visiškai nekliūna. bet nepaisant šito, namuose, ypač savo kambary, tvarką mėgstu. mėgstu iš lovos išlipus kurį laiką vaikščioti basa ir kokį malonumą man kelia tas jausmas, kai niekas prie kojų nelimpa! mėgstu sistemą – turiu dėžę su studijų laikų brėžinais, dėžę su visokiom dailės reikmenim, dėžę su baterijom, laidais, krovikliais ir kitais elektronikos prietaisais, ir dar visokių kitokią daiktų grupę slepiančių dėžių. mielai turėčiau ir daugiau dėžių, bet nebeturiu ką jose laikyti, o kambariokė, pamačius, kad tvarkausi ir vėl viską peržiūriu ieškodama, ką išmesti galėčiau, tik nusijuokia, nes atrodo, kad jau tikrai nebėra, ką ten mesti, bet vis tiek visad ką nors randu. džiaugiuosi, kad kartais ir darbe randu laiko vis ką patvarkyti ar susisteminti, nes tvarkymasis pats iš savęs nuima man įtampą, o nereikalingų daiktų metimas suteikia lengvumo jausmą. viskas tada prašviesėja ir pasidaro bent truputį aiškiau.

taip, čia yra įrodymas, kad laisvu laiku vaikštau su purvinais ir suplyšusiais batais. nors mano akim tokie konversai ir turi būti – daug gyvenime matę ir toli ėję

šiaip jau, šiuo savo bruožu niekad nesiskundžiau ir tiesiog priėmiau jį, bet pastaruoju metu gan stipriai galvoju apie savo sprendimus ir jų priežastis, ir atsekiau tokį jau nelabai teigiamą dalyką – tas tvarkingumas stabdo ir pradeda riboti. ne visad tai yra blogai, tarkim prieš pirkdama ką nors, labai stipriai pagalvoju, ar man to tikrai reikia ir kur galėsiu tai padėti, bet būna, kad šitas tvarkos ir sistemos poreikis pereina ir į idėjas, o čia ir atsiranda konfliktas.

paauglystės ir brendimo metai man labiausiai siejasi su internetine erdve ir rašytu tinklaraščiu. nė vieno aktyvaus neturiu jau keletą metų, bet ačiū sau, kad susiprotėjau išsaugoti visus įrašus. ir taip, kartais juokinga paskaičius, ką rašiau būdama ten kokių keturiolikos, bet visi tie įrašai man pačiai yra neįkainojami. jau gan seniai pajutau poreikį vėl turėti tokią vietą, kur kartais galėčiau ateiti va ir šitaip papasakoti ką nors, bet iškeldavau sau tiek klausimų ir reikalavimų, kad visos mintys greit atšokdavo. o tai apie ką rašyti. o kokias kategorijas kurti. o tai dizainas. o tai iliustracijos. o tai kurioj platformoj. o tai kaip dažnai. o tai va pradėsiu ir vėl apleisiu. o tai kam įdomu. o tai kodėl. net nepradėjusi nieko daryti, pasimesdavau savo mintyse kuriamoj sistemoj, nes kaip ir namuose, taip ir internetinėj erdvėj, jaučiu poreikį ją kurti ir puoselėti. bet tada pasakiau aš sau, taiiiii gal užtenka? užtenka bėgt, bijot, stabdyt, pergalvot viską iki tiek, kad pats save paralyžuoji, ir taip stipriai laikytis įsikibus į savo tvarką. aš nežinau, kas čia gausis, kaip ilgai laikysis ir kaip viskas atrodys, kai įgyvendinsiu savo idėjas, bet noriu bent pamėginti.

tai susipažinkim, aš ineta, ir čia mano nauji namai. kol kas be virtuvės komplekto, be valgomojo stalo, lovos ir drabužinės, bet mano.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *