skaitau aš dabar nick’o cave’o „asilė, pamačiusi angelą“ ir nu negaliu, kad ir kaip mylėčiau nick’o muziką, knyga yra kirvis. ji nuobodi, vietomis šlykšti, depresyvi ir taip, tikrai nesu jai pakankamai bibliškai išsilavinusi, kad visiškai suprasčiau. bet vis tiek užsispyriau ją perskaityt. paklausit, kam save kankinu, kai yra tiek daug kitų knygų ir tiek mažai laiko gyvenime? tam, kad įrodyčiau sau galinti baigti tai, ką pradėjau.

nes matot, gyvenime daug ką mečiau. mečiau visus lankytus šokius, penktą dailės mokyklos klasę, vienas studijas, gitaros pamokas, pradėtas skaityti knygas, sporto klubą, mėsos nevalgymas truko tik mėnesį, o nedžiūstantys aliejiniai dažai per tuos metus atrodo vis tiek sugebėjo uždžiūti. galėčiau žaisti tą žaidimą, kur du žmonės vardija kažkokius dalykus, o pralaimi tas, kuriam pritrūksta variantų. manau, turiu daug šansų laimėti. suprantu, kad ne viskas, ką pradedi, turi tęstis amžinai, bet vienas pabaigas traktuoju kaip pabaigas, o kitas, kaip pasidavimą. užtat absoliučiai džiaugiuosi tais momentais, kai kažką IŠTIES pavyksta pabaigti, kai įrodai sau, kad va, aš sugebėjau.

tėvai man nuolat kartojo, kad ne viskas, ką gyvenime darai, turi patikti. su kuo aš visiškai nesutinku, bet matyt, ta jų kartojama mintis vis tiek va turi kažkaip pasireikšti. atsimenu, didysis mūsų susikirtimas buvo, kai mečiau mokslus, bet juk jokiems tėvams nepatinka, kai jų vaikai meta mokslus ir vėl bent trumpam atsiduria visiškai neaiškioj situacijoj. jiems atrodo, o tai gal tu pakentėk tuos porą metų, kas čia tokio, baigsi, bent turėsi išsilavinimą, o tada jau daryk ką nori. bet tokie jau mes tie millennialsai, kentėti nemėgstam. ir nors manau, kad mano studijų metimas buvo geriausias sprendimas, kokį tik galėjau priimti, o ir apskritai mesti gali būti labai sveikas ir naudingas sprendimas, kartais bijau, kad tas jautrumas skausmui peržengia ribą ir visi neįgyvendinti tikslai labai lengvai nurašomi kaip „tai visgi ne man“, nors iš tiesų, pritrūkus ryžto paprasčiausiai pasidaviau, kartais tik nesinori to pripažinti.

ir visgi, kas blogiausia iš to gali nutikti, tai tas stabdantis išankstinis nusistatymas ir netikėjimas savim, kad ai, kam čia pradėti, jei vis tiek mesiu. nes kad ir mesiu, vis tiek kažką iš to pasiimsiu. lygiai taip pat baigusi tą knygą, irgi kažką iš jos pasiimsiu, o gal įpusėjus ją, ji netgi pradės patikti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *