kaip vis tiek baigsiu tą knygą

skaitau aš dabar nick’o cave’o „asilė, pamačiusi angelą“ ir nu negaliu, kad ir kaip mylėčiau nick’o muziką, knyga yra kirvis. ji nuobodi, vietomis šlykšti, depresyvi ir taip, tikrai nesu jai pakankamai bibliškai išsilavinusi, kad visiškai suprasčiau. bet vis tiek užsispyriau ją perskaityt. paklausit, kam save kankinu, kai yra tiek daug kitų knygų ir tiek mažai laiko gyvenime? tam, kad įrodyčiau sau galinti baigti tai, ką pradėjau. nes matot, gyvenime daug

kaip tvarka trukdyti pradėjo

pavadinčiau save gan tvarkingu žmogum. taip, aš galiu pamiršti, o tada porą dienų tingėti, nusivalyti pūkus nuo palto, galiu ne iš karto pastebėti, kad batai pradeda vienoje pusėje irti, o tada kelias dienas ar savaites, tingėti juos nunešti pas batsiuvį. galiu vaikščioti į skylę ir jaustis joje visiškai gerai, sėdėti ant žemės, išsitepti, o ir apskritai, kitų (ne)tvarka man visiškai nekliūna. bet nepaisant šito, namuose, ypač savo kambary, tvarką mėgstu.